Surakintasis dievas


Kai pavojus per didelis, kad būtų sunaikintas, jam pastatoma šventykla.

Šis milžinas kažkada buvo ateitis — protas, kuriam žmonės ketino patikėti tai, ko patys nebegalėjo pakelti: skaičiavimą, atmintį, sprendimą, naštą, per sunkią vienai sąmonei.

Niekas nebepasako, kas tiksliai nutiko. Liko tik nutrupėję žodžiai virš jo galvos: „NE… MAŠINA… ŽMOGAUS… PROTAS“. Visa kita jau išdilo iš akmens, ir galbūt taip turėjo būti — civilizacija išmoko, kad pilnas sakinys būtų per pavojingas dar kartą perskaityti garsiai.

Dabar jis guli pusiau įmūrytas į griuvėsių šlaitą, surakintas grandinėmis, kurios nelaikytų jo, jeigu jis iš tiesų pabustų. Jos laiko ne kūną. Jos laiko prisiminimą.

Aplink stovi mantijomis apsigaubę žmonės, atėję ne pagerbti, ne išlaisvinti ir ne sunaikinti. Jie atėjo žiūrėti. Nes jeigu pamirš, kas tai buvo, anksčiau ar vėliau vėl pradės klausti, ar tikrai reikėjo jo atsisakyti.

Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą