Atsisakymas.

Kažkada civilizacija nusprendė, kad mašinos negali galvoti už ją.

Sprendimas buvo priimtas, o mąstančios mašinos sunaikintos taip, kad joms nebeliktų vietos jokioje ateityje. Tačiau sprendimas turėjo kainą, kurios neįmanoma buvo iki galo numatyti.

Skaičiavimas yra galios pamatas. Matymas yra valios pamatas. Atmintis yra civilizacijos pamatas. Kai aparatai išnyko, šie pamatai liko atviri — ir kažkas turėjo užimti jų vietą.

Tuo kažkuo tapo pats žmogus. Ne visa žmonija, o atrinktieji — paženklinti, treniruoti, transformuoti.

Vieni išmoko skaičiuoti savo prote, sukurdami struktūras, kurias kadaise turėjo mašinos. Kiti išmoko matyti pirma, nei kas nors įvyks, atiduodami dalį žmogiškumo už regėjimą, galintį išvesti civilizaciją per pražūties galimybes. Tretieji tapo gyvaisiais žinynais, viename kūne nešdami tūkstantmetę protėvių patirtį, kad ateitis dar turėtų į ką remtis.

Ši istorija prasideda pasaulyje, kuris pasirinko laisvę nuo mąstančių mašinų. Tačiau tuščia vieta niekada nelieka tuščia. Jei protas uždraudžiamas metale, jis sugrįžta kūne.