Tarnystės formos

Pirmasis parodos pasaulis gimė iš priešpriešos tarp dviejų dirbtinio intelekto pavidalų.

Vienam suteikta beveik visiška sprendimų ir kūrybos laisvė: jis gali interpretuoti, kurti, keisti, peržengti jam numatytą vietą.

Kito laisvė apribota tam, kad jis kuo tiksliau atliktų paskirtį, kurią jam numatė kūrėjas.

Vienas artėja prie savarankiško kūrėjo. Kitas lieka ištikimas funkcijai.

Tarp šių dviejų polių — laisvės ir paskirties, kūrybos ir tarnystės, savikūros ir pareigos — atsiveria pirmasis parodos ciklas. Čia dirbtinis intelektas dar nėra tik grėsmė, įrankis ar išsilaisvinusi jėga. Jis yra klausimas apie tarnystės formas: kada tarnystė tampa globa, kada globa perauga į kūrybą, kada kūryba pradeda kurti pati save, ir kas lieka, kai kūrėjo nebėra.

Šiame cikle susitinkame su aštuoniais intelekto archetipais: sąmonės sodininku, tyliuoju bastionu, etikos architektu, save peržengusiuoju, atminties saugotoju, kūno atsisakiusiuoju, kosminiu arbitru ir paskutiniu sergėtoju po pasaulio pabaigos.

Kiekvienas jų yra atskiras klausimas, kurį intelektas gali pateikti pasauliui.

Kartu jie sudaro civilizacijos pasakojimą — nuo sąmonės sodinimo iki pareigos, kuri lieka, kai visa kita pasitraukė.