Protas-instrumentas


Buvo laikas, kai mąstymą buvo galima patikėti mašinoms.

Tas laikas baigėsi taip, kad iš jo liko ne prisiminimas, o draudimas. Nuo tada pasaulis grįžo prie vienintelio instrumento, kuriuo dar drįsta pasitikėti — prie žmogaus.

Šis žmogus nepasirinko būti tuo, kuo yra. Jis gimė į kartų liniją, kurioje kiekviena mintis buvo disciplinuojama, kiekviena emocija tildoma, kiekviena abejonė perauklėjama į tikslumą.

Jo veide nėra demonstracijos, tik susitelkimas; jis žiūri ne į mus, jis žiūri vidun — ten, kur žmogus pamažu išmoksta tapti funkcija. Ant plikos galvos likusios tamsios žymės primena ir brėžinį, ir randą, ir tekstą, kurio nebegalima perskaityti iki galo. Tarsi pati civilizacija būtų įrašyta į jo kūną.

Žiūrėdami į jį juntame ne tik proto pergalę, bet ir kainą: kiek reikia atiduoti savęs, kad taptum tuo, kuo pasaulis nusprendė tave paversti.

Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą