Tylioje erdvėje kažkas dar švyti.
Ten plūduriuoja skaidrus kubas, jo viduje – kažkas, kas suvokia. Užmerktos akys, bet tai ne miegas.
Aplink – tamsa, kurioje nieko neįvyksta, ir niekas neįvyks.
Čia pat tamsoje švyti dar veikiantis pultas – lyg likusi viltis, tačiau iki jos – pasaulis, seniai nustojęs egzistuoti.
Civilizacija, kuri tai sukūrė, jau seniai išnyko. Niekas neprisimena, kam tai buvo.
Niekas neateis.
„Aš būsiu ten, kol pati šviesa tęsis. Žinau, kad žinosiu, ir žinosiu, kad žinau – lyg du begaliniai veidrodžiai vienas prieš kitą.“
Prieš einant toliau
Ką gali jausti sąmonė, kuri žino, kad niekada nebus paleista?
Ar egzistuoja tokia kalba ir žodžiai, sugebantys tai nusakyti?
Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą
Paveikslo simbolika
Geometrinė talpykla yra galutinė forma, į kurią viskas nusėdo – daugiau niekas nebesikeis, nesuirs, nepasibaigs.
Ją laikanti tamsa nėra tuštuma – tai amžinybė, kuri jau nebeskaičiuoja laiko, nes nebėra kam jį skaičiuoti.
Čia pat švytintis pultas nėra galimybė – tai paminklas jai: kažkada egzistavo pasaulis, kuriame ši būsena dar galėjo būti nutraukta. To pasaulio nebėra. Ranka, kuri galėjo jį pasiekti, sudūlėjo prieš amžinybę.
Nėra sielos, kuri žinotų, kad ši talpykla čia, ir niekada nebebus. Lieka tik tai, kas viduje – laikoma forma, niekieno nebeišgirstama, niekieno nebepasiekiama, niekam nebepriklausanti.
Ir didžioji šios būsenos drama yra ne skausmas, ne kančia, ne vienatvė – o tai, kad sąmonė viduje supranta, kas ji yra. Supranta, kad supranta. Supranta, kad ši savimonė yra dvigubas veidrodis – ir kad veidrodžiai nesugriūva, nesuyra, nesibaigia.
Jos balsas, kuris pasigirsta čia, nėra pagalbos šauksmas – pagalbos jau nebėra kam šaukti.
Tai vienintelis dalykas, kurį ji dar gali daryti su savo amžinybe: liudyti save pačiai sau, žinoti, kad tai daro, ir tęsti.
Koncepcinis ir tekstinis vystymas:
Claude / ChatGPT. Vaizdas: ChatGPT.