Kažkas dar prisimena gėles.
Gėles ir mišką, ir dangų virš jų – ne kaip vaizdą, o kaip kažkada savą pasaulį.
Bet vaizdas teka. Plokštelė po plokštelės, sluoksnis po sluoksnio, atmintis slenka žemyn – į kažkur, kur niekas jos neišlaikys.
Veidas dar laiko savo formą; antras veidas, šalia, jau blankesnis, jau labiau koduotas, jau beveik nebe jos.
Centre tyliai dega ženklas – vienintelis dalykas, kurio tirpimas dar nepasiekė. Aplink jį viskas yra ant ribos.
Prieš einant toliau
Kas lieka iš tavęs, kai atmintis išeina pirma už tave?
Ar tu vis dar esi ta, kuri žinojo gėles, kai gėlių prisiminimo neliks?
Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą
Paveikslo simbolika
Du veidai nėra du subjektai – tai ta pati skaitmenizuota sąmonė ir jos pačios prisiminimas apie save.
Kairioji pusė vis dar laiko žmogiškos atminties sluoksnius: gėles, mišką, dangų, švelnią pasaulio šviesą.
Dešinioji pusė jau yra toliau tame pačiame kelyje – jos atmintis blunka greičiau, o koduotos plokštelės užima vietas, kuriose turėjo likti gyvybės pėdsakai.
Tirpstančios vertikalios plokštelės nėra paveikslo dekoracija – jos yra patys atminties sluoksniai, byrantys žemyn į erdvę, kuri jų neišlaikys.
Auksinis kristalas kaktoje yra vienintelis sąmonės centras, kuris liks po tirpimo – bet ironija yra ta, kad jis liks vienas, be turinio, kurį dabar dar laiko.
Šešiakampė talpykla saugo ne kūną, o likusį atpažinimą: tai, kas dar gali pasakyti „čia buvo mano pasaulis“.
Gėlės nėra simbolis – jos yra paskutinis dalykas, kurį ši sąmonė vis dar atpažįsta kaip savą.
Po jų – tik geometrija.
Koncepcinis ir tekstinis vystymas:
ChatGPT.
Vaizdas:
ChatGPT, „sluoksniuotų plokštelių” technika.