Ši istorija nesibaigia sprendimu.

Sprendimas priklauso pasauliui, kuriame dar yra veiksmas, atsakomybė, ranka, balsas.

Čia tas pasaulis jau pasitraukęs.

Lieka klausimas, kurio negalima išspręsti vien technologine kalba: kas iš tikrųjų išsaugoma, kai išsaugoma sąmonė?

Gal kūnas buvo ne tik riba, kurią reikėjo peržengti. Gal jis buvo ir paskutinė gailestingumo forma — tai, kas leidžia skausmui turėti vietą, atminčiai turėti šaknį, o būčiai turėti pabaigą.

Sąmonė be kūno gali atrodyti kaip laisvė nuo silpnumo. Bet kas, jeigu silpnumas buvo ne klaida, o sąlyga, leidusi žmogui likti žmogumi?

Ši istorija baigiasi ne atsakymu, o slenksčiu. Už jo lieka mintis, kurios neįmanoma patogiai uždaryti: ar viskas, ką galime išsaugoti, turi būti išsaugota?

Po sąmonės, kuri liko įkalinta savyje, atsiveria dar vienas pasaulis — toks, kuriame protas ne tiek išsaugomas, kiek pervadinamas.