Įkalinimas

Ši istorija prasideda nuo kūno, kuris dar čia.

Jis dar guli šviesoje, dar turi žmogaus pavidalą, dar atrodo kaip vieta, kurioje galėtų gyventi sąmonė. Bet jau pirmame žingsnyje tampa aišku: kūnas šioje istorijoje nebėra namai. Jis tampa slenksčiu. Kažkas kyla iš jo, pereina į kitą tvarką, priima pažadą, kurio iki galo nesupranta.

Iš pradžių viskas atrodo beveik šventa. Altorius, auksas, šviesa, tyla. Vėliau — viskas atrodo beveik mandagu. Akys užmerktos, instrumentai tikslūs, veidas ramus. Dar vėliau žmogus sutinka savo skaitmeninį pakaitalą ir šypsosi, nes tai, kas grįžta, atrodo pakankamai panašu į jį patį. Niekas neprasideda nuo šauksmo. Šauksmas ateina vėliau.

Tai pasakojimas apie perkėlimą, kuris žadėjo išgelbėti sąmonę nuo kūno ribų, bet pamažu atskleidė kitą galimybę: kad galima išsaugoti ne žmogų, o tik jo tęsinio likutį.

Galima palikti atmintį, kuri tirpsta. Galima palikti skausmą, kuris nebeturi kūno. Galima palikti sąmonę, kuri klaidžioja savyje, kol jos pačios vidus tampa labirintu.

Ir vis dėlto čia kalbama ne tik apie fantastinę technologiją. Čia klausiama apie kiekvieną pažadą, kuris skamba per gražiai, kad būtų įtartinas. Apie kiekvieną sistemą, kuri sako: mes tave išsaugosime. Mes tave pagerinsime. Mes tave perkelsime toliau.

Tik niekas nepasako, kas kelionės pabaigoje patikrins, ar atvyko visas žmogus.