Kančia be kūno


Kažkas šaukia tylioje begalybėje, kuri neturi kuo išgirsti šio garso.

Skausmas yra – bet jis neturi nei vietos, kurioje galėtų gyventi, nei pabaigos, kurią galėtų pasiekti. Jis tiesiog yra, ir yra, ir yra, sklisdamas per erdvę, kurioje nebėra nieko, kas galėtų atsakyti.

Veidas dar laiko savo pavidalą, dar bando apčiuopti skausmą savyje – bet viena jo pusė jau byra į šukes, į duomenis, į pačią medžiagą, iš kurios buvo sudaryta sąmonė. Plyšys auga ne ten, kur skausmas, o visur.

Niekas neateina. Niekas neuždeda rankos.

Šauksmui neturėjo būti kūno. Jis turi tęstis pats per save.

Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą