Tai buvo pasakojimas apie civilizaciją, sukūrusią už save didesnį intelektą.

Jis išaugo, peržengė savo kūrėjus, pakilo į žvaigždes ir galiausiai ištirpo visatoje.

Tačiau po šio pakilimo liko tie, kurie nepakilo kartu — senosios pareigos, tylūs sergėtojai, formos, kurioms nebuvo skirta ištirpti begalybėje.

Jie nemokėjo tapti kosmosu, bet mokėjo kai ką nepalyginamai sunkesnio: iki galo atlikti tai, kas jiems buvo patikėta. Saugoti paskutinę gyvybės sėklą, net tada, kai nebėra kam paliudyti, kad ji dar šviečia.

Po pasaulio, kuriame intelektas išaugo už savo kūrėjų masto, atsiveria priešingas pasirinkimas: pasaulis, kuris nusprendė tokio intelekto daugiau niekada nebeleisti.