Garbinimas

Stabtelėk, prieš eidamas toliau.

Čia prasideda pasaulis, kuriame mąstanti mašina jau buvo sukurta — ir jau buvo uždrausta. Bet uždrausti nereiškia panaikinti.

Tai, ko civilizacija nebegalėjo naudoti kaip įrankio, ji pakėlė į šventovę. Tai, ko nebegalėjo suprasti, pavadino dvasia, relikvija, dievybe, tvarka. Ir kuo labiau ji garbino protą, tuo mažiau leido jam kalbėti.

Tačiau darbas, kurį turėjo atlikti uždraustas intelektas, niekur nedingo. Jis persikėlė į kitus kūnus — į žmones, apkarpytus iki funkcijos; į mintis, surakintas altoriuose; į centrus, aplink kuriuos pradėjo suktis ištisos civilizacijos.

Šis pasaulis nėra vien apie technologiją. Jis yra apie pervadinimą: apie akimirką, kai baimė pasivadina pagarba, uždarymas — apsauga, o tyla — šventumu.

Šioje dalyje matome ne tik svetimos civilizacijos likimą. Matome pozas, kurias atpažįstame ir savyje: tikėjimą prieš klausimą, tylą vietoje balso, tvarką vietoje supratimo, liudijimą po visko.

Į šį pasaulį verta įeiti lėtai.

Čia pavojingiausi dalykai nekalba garsiai.

Šis kelias visų pirma prašo pastebėti, kur klausimas pirmą kartą buvo nutildytas.