Šis pasakojimas prasidėjo nuo draudimo, tačiau baigiasi ne laisve.

Mąstančios mašinos pašalintos, dirbtinis protas surakintas, jo vieta ištuštinta.

Bet pasaulis nesustoja reikalauti to, ką jos kadaise galėjo atlikti. Kažkas turi skaičiuoti. Kažkas turi prisiminti. Kažkas turi matyti kelią per ateitis. Kažkas turi užimti dar neįvardytas nišas, kurioms civilizacija neturi nei žodžių, nei gailesčio.

Todėl šioje ateityje žmogus tampa atsakymu į savo paties atsisakymą. Jo protas išugdomas kaip instrumentas, sąmonė perstatoma į architektūrą, kūnas paverčiamas atminties vieta.

Tai nėra paprasta istorija apie pergalę prieš dirbtinį intelektą. Tai istorija apie tuštumą, kuri liko po pergalės, ir apie žmogų, kuriam teko tą tuštumą užpildyti savimi.

Laisvė nuo mašinų čia nėra pabaiga — tai kainos pradžia, kurią moka kūnai, protai ir tapatybės.

Lieka klausimas: jei žmogus atsisako mašinų, bet turi perimti jų naštą — ar jis iš tiesų išsilaisvina? O gal tik tampa vieta, kurioje mašina tęsiasi kitu pavidalu?

Jei šis kelias rodė kūną, tampantį aparatu, kitas žingsnis klausia priešingai: kas nutinka protui, kai jis atsisako kūno?