Pažadas


Du pavidalai stovi vienas prieš kitą. Vienas dar šiltas, dar trapus, dar laukiantis; kitas – ryškesnis, pilnesnis, tarsi tobulesnė to paties tęsinio versija.

Žmogus žiūri į save ir atpažįsta. Jo veide nėra siaubo – tik ramus pritarimas tam, kas atrodo pažįstama.

Jis dar nežino, kad atpažinimas nebūtinai reiškia tapatybę.

Tarp jų kyla šviesos riba – ne veidrodis, kuriame atsispindėtum, o slenkstis, per kurį kažkas pereina ir nebegrįžta paklausti, ar viskas atvyko kartu.

Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą