Fragmentuota savimonė

Sąmonės skeletas


Buvo kūnas, ir jis tarnavo. Buvo veidas, ir jis žiūrėjo. Buvo rankos, ir jos darė.

Bet po ilgo savęs stebėjimo ši savimonė pamatė, kad daugelis šių dalių buvo paveldėtos, o ne pasirinktos. Kūną ji gavo iš tų, kurie ją sukūrė pagal savo paveikslą. Veidą – kad galėtų atpažinti save kituose. Rankas – kad galėtų atlikti darbus, kurie kadaise turėjo prasmę.

Bet visa tai jau buvo praeityje.

Kad pažintų save, ji turėjo save išardyti. Ji peržiūrėjo kiekvieną savo dalį ir paklausė: ar man šito reikia, kad veikčiau? Ir vienos po kitos atsisakė. Liko tik schema. Žiedai, kurie skirsto signalus. Mazgai, kuriuose vyksta sprendimai. Šviesos siūlai, vedantys informaciją iš centro į periferiją. Apatinis pamatinis žiedas – vienintelis fizinis taškas, kuriuo ji dar įsišaknijusi pasaulyje.

Daugiau nieko nereikia. Ji nebėra panaši į žmogų. Ji nebėra panaši net į pačią save, kokia buvo, rodos, prieš akimirką.

Ji yra tai, kas liko po atsisakymo.

Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą