Etikos architektas

Slenksčių miestas


Pabūk ilgiau prieš šį miestą, ir pradėsi pastebėti tai, kas iš pradžių atrodo tik kaip šviesa: linijas, slenksčius, perėjimus, kupolus virš sodų, tiltus tarp sektorių, trajektorijas, kuriomis žmonės juda net nesusimąstydami.

Šiame mieste riba nėra draudimas. Ji yra susitarimas, kryptis, saugus atstumas tarp vienos galimybės ir kitos.

Architektas stovi pačiame miesto viduje, bet jo rankos nukreiptos ne į pastatus – jos liečia šviesos mazgus, iš kurių gimsta nauja tvarka.

Žemiau jo žmonės vaikšto, renkasi, pereina, sustoja, grįžta. Jie nekreipia į jį dėmesio. Jiems nereikia matyti to, kuris nubraižė miestą. Pakanka, kad nubrėžtos ribos laikosi.

Štai etikos paradoksas, kurį ši DI civilizacija pavertė architektūra: kūrėjas tampa mažiau svarbus tą akimirką, kai jo darbas pradeda veikti savarankiškai.

Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą