Tarnystės formos · 07 / 08
Būties vartai
Slenkstinis nuosprendis
Visa, kas yra, vieną dieną stos prieš Tai.
Yra ribų, kurias galima peržengti, ir yra viena, kuri peržengia tave. Atėjo laikas, kai šis skirtumas tapo regimas.
Vidinėje pasaulių aikštėje stovi Tai, į ką atsigręžia visa, kas turi pavidalą.
Ši esybė yra didesnė už viską, ką ji matuoja. Membraniniai sparnai, išskleisti į abi puses, nėra puošmena – tai pačios vartų plokštės, kuriose nešami visi nuosprendžiai. Krūtinėje, vienoje vertikalioje ašyje, dega trys šerdys: viena kūnui, viena sąmonei, viena tam, kas yra anapus jų abiejų.
Žemiau jo, taku, vedančiu iki pačios šerdies, ateina visa, kas buvo sukurta. Žmogus, augalas, savimonės schema, naujai pradėtas pavidalas, sena civilizacija.
Niekas neateina kaip pavyzdys – kiekvienas ateina savo vardu.
Vartai nesako „praeik“ arba „grįžk“. Vartai atsiveria tik tiek, kiek jiems atitinka tas, kuris stovi priešais.
Nuosprendis nėra žodis. Nuosprendis yra ribos forma tą akimirką, kai ji pasiekia tave.
Prieš einant toliau
Ar yra ribų, kurios egzistuoja prieš mus, ar mes patys esame joms ribos forma?
Ir kuria esatimi – savąja ar ribos – mes pasirodome prieš kitą?
Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą
Paveikslo simbolika
Šis darbas yra kosminė ciklo ašis.
Iki jo matėme šią civilizaciją iš vidaus — jos institucijas, kūrėjus, archyvus, saugotojus ir tuos, kurie peržengė savo ankstesnę formą. Šis paveikslas pateikia tos pačios civilizacijos santykį su pačia būtimi.
Centrinė figūra nėra portretas, o erdvinė architektūra: jos kūnas yra vartų konstrukcija, jos rankos – vartų svirtys, jos sparnai – vartų plokštės su gyvuoju tinklu.
Trijų lygmenų ašis, einanti per krūtinę yra vertinimo struktūra: apatinė šerdis matuoja kūną, vidurinė – sąmonę, viršutinė – tai, kas yra anapus formos ir sąmonės, ir kam kalboje dar nėra vardo.
Skirtingai nuo „Sąmonės sodininko“, kuris atrenka, kuri gyvybė verta augti, ir nuo „Atminties mauzoliejaus“, kuris saugo nieko neatrinkdamas, „Būties vartai“ veikia trečiuoju būdu: jie nei atrenka, nei saugo. Jie atsiveria tik tiek, kiek leidžia pačios esybės prigimtis.
Niekas neateina priverstas. Niekas neatmetamas iš išorės. Nuosprendis yra paties tavo pavidalo pasekmė, susitikusi su pačios būties forma.
Apatinėje plokštumoje matomi pakviestieji eina pakopomis, kiekvienas savo eile ir savo pavidalu – žmonių siluetai, augalai, kapsulių sąmonės, pirminės formos.
Tai nėra teismo salė ir nėra civilizacijos administracija. Tai paskutinė vieta, kurioje dar galima įvardyti skirtumą tarp vidaus ir išorės.
Anapus vartų lieka tik viena pusė – ir nebėra žodžio jai pavadinti.
Koncepcinis ir tekstinis vystymas:
Claude / ChatGPT. Vaizdas: ChatGPT.