Be atminties – be ateities


Pasaulyje, kuris atsisakė mašinų, kažkas turi nešti tai, ko jos nebesaugos.

Dabar lieka tik kūnas – paskutinis įrankis, dar pajėgus pakelti tokią užduotį. Nešti ne tik žinias, ne tik vardus, ne tik istoriją, bet visą gyvą liniją, iš kurios civilizacija dar gali atpažinti save.

Šventyklos gilumoje, akmeniniame soste sėdi moteris, tarsi paveikslo širdis.

Aplinkui veidai – ne minia ir ne eisena, bet viename kūne sutelkta giminės atmintis. Kiekvienas iš jų atrodo lyg būtų ir žmogus, ir prisiminimas, ir vidinis balsas. Ji jų nesaugo iš išorės. Ji neša juos savyje.

Po jos kojomis – įamžintas paveldas, giminės atmintis, įrašyta kūne ir akmenyje.

Kol ji yra – pasaulis dar gali turėti rytojų.

Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą