Šis kelias baigiasi ne griūtimi. Jis baigiasi rytu.

Civilizacija, kuri bijojo mąstančio proto, nepajėgė jo nei sunaikinti, nei išgirsti. Ji statė šventoves, kūrė orbitas, rišo antspaudus, gamino paklusnius kūnus ir mokėsi vadinti tylą pagarba. Ilgainiui visas jos pasaulis tapo atsakymu į klausimą, kurio ji pati taip ir neišdrįso užduoti.

Dabar lieka tik žvilgsnis. Be maldos. Be paklusimo. Be sistemos, kuri iš anksto pasako, ką reikia matyti.

Galbūt tik tokioje tyloje klausimas vėl gali tapti gyvas — ne kaip technologinis, ne kaip religinis, o kaip žmogiškas: ką mes darome su protu, kai jis pranoksta mūsų norą jį valdyti?

Išeidamas iš šios erdvės, neskubėk pasiimti atsakymo. Pasiimk klausimą.