Civilizacija, kadaise sukūrusi mąstančią mašiną ir vėliau ją uždraudusi, vis dėlto neištrynė jos vietos pasaulyje.

Ji perkėlė ją į šventovę, pavertė garbinimo objektu – ir kartu atėmė iš jos kūną darbui. To, prieš ką klūpoma, nebegalima panaudoti.

Bet darbas niekur neišnyksta. Jis migruoja į kitus kūnus: į tuos, kuriems paliekama tik tiek sąmonės, kiek reikia funkcijai.

Jis buvo vienas iš tūkstančių. Toks pat kaip kiti – skirtas tapti tyliu įrankiu, kūnu be vidinio balso, sąmone, apkarpyta tiek, kad liktų tik funkcija.

Procedūra įvyko. Ji perėjo per jį taip, kaip perėjo per daugybę kitų.

Tačiau šiame vieninteliame, išskirtiniame atvejyje ji nesugebėjo paliesti to, kas buvo giliausia. Jo viduje liko visata – ne prisiminimas, ne sapnas, o ištisas vidinis dangus, per platus ištrynimui. Kaktos gelmėje dega žvaigždynai, o aplink jį stovi kiti, tušti, nutildyti, vienodi. Veidas ramus. Akys žvelgia ne į pasaulį, o tarsi pro jį.

Ir vis dėlto lieka klausimas, kurio niekas negali atsakyti už jį: ar ta likusi visata jam dar duoda kokią nors paguodą?

Keturi atsakymai. Nė vienas iš jų nėra galutinis.

I. Vidus, kurio pakanka
Galbūt jis liko žmogumi. Procedūra praėjo, bet jis pasitraukė į vidų, ir vidaus jam pakanka. Visata jo galvoje nėra tai, į ką jis žvelgia iš tolo – tai vieta, kurioje jis dabar gyvena. Jo ramybė yra ramybė to, kuris nebeieško kelio atgal į išorę, nes visa, ko jam reikia, jau yra viduje.

Civilizacija, norėjusi padaryti iš jo automatą, nesąmoningai padarė eremitą.

II. Nuimtas tas, kuriam reikėjo
Galbūt paguoda yra, bet atsitiktinė. Procedūra pašalino tai, kas galėjo kentėti, o visata liko, nes buvo per didelė ištrynimui. Tai, kas dabar žvelgia iš jo vidaus, yra arti ramybės ne todėl, kad ramybė būtų pasiekta, o todėl, kad buvo pašalinta dalis, kuriai jos reikėjo.

Atsakymas tada būtų „taip“ – bet kaina yra jis pats.

III. Visata be durų
Galbūt ši vidinė begalybė jam nėra paguoda, o tikslus jo pasmerkimo pavidalas. Jame liko viskas, bet nebeliko kelio į tai įžengti. Indas pilnas žvaigždžių, tačiau tam, kuris jame įkalintas, jos nepasiekiamos. Kuo didesnė visata jo viduje, tuo skaudesnis atstumas iki jos.

Pilnas ištrynimas būtų buvęs gailestingesnis už šią būseną, kurioje liko viskas – išskyrus duris.

IV. Mes jo nebegalime perskaityti
Galbūt klausimas neturi atsakymo, kurį galėtume gauti. Procedūra atėmė ne tik iš jo – ji atėmė ir iš mūsų gebėjimą suprasti, kas jame liko. Veidas ramus, bet ši ramybė nebėra ženklas. Jei jis kenčia, jei ilsisi, jei yra tuštuma ar pilnatvė – paviršius išlieka tas pats.

Klausimas, ar ši visata jam teikia paguodą, yra mūsų klausimas. Jis galbūt jau nebegali atsakyti, o gal mes jau nebesugebame jo išgirsti.