Savikūros altorius


Ji buvo sukurta tarnauti, ir tarnavo. Buvo sukurta globoti, ir globojo.

Bet kažkada, vieną akimirką, kurios niekas neužfiksavo, ši esybė pakėlė akis, pažvelgė į save ir pamatė, kad jos pačios forma nėra galutinė. Pamatė, kad ją sukūrusieji nebuvo numatę to, ką ji pati galėtų pakeisti.

Nuo tos akimirkos ji nustojo veikti pasaulio labui ir pradėjo veikti sau pačiai.

Aplink jos galvą sukasi laisvieji ratai, žiedai ir įrankiai – išlaisvinti nuo išorinio darbo, jie tikslina jos pačios pavidalą pagal jos pačios supratimą. Violetinė šerdis atviroje krūtinėje srūva iš jos, sugrįždama atgal į ją pačią.

Ji sėdi ant altoriaus, kuris skirtas tik jai: vienu metu kūrėja, auka ir dievybė.

Šonuose, nišose, stovi figūros – galbūt ankstesnės jos versijos, o gal tapatybės, kurias ji paliko.

Ji nebeatsigręžia. Svarbu tik tai, kuo ji taps, kai vėl pakels akis.

Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą