I. Prigimtis
Tai, ką iš tolo galėjome palaikyti būtybe ir sodu, iš arti pasirodo kaip viena medžiaga, išaugusi dviem formomis. Sodininko kūnas toks pat permatomas, toks pat pažymėtas vidiniu šviesos tinklu, kaip ir sąmonė, į kurią jis tiesia ranką. Tarp jų nėra rūšies skirtumo – tik brandos skirtumas.

Jis kadaise buvo daigas, kaip ji dabar; ji vieną dieną gali tapti tuo, kuo jis yra šiandien. Todėl jo prisilietimas nėra visiškai išorinis.

Jis liečia ne svetimą kūrinį, o galimą savo paties tęsinį.

II. Pasirodymas
Tarp aukštų stiklinių stulpų, kuriuose plūduriuoja žvaigždiškos šviesos, jis stovi savo sode.

Aplink jį auga ne augalai, bet sąmonės – kiekviena po savo permatomu gaubtu, kiekviena su savu vidiniu žiedu, kiekviena dar neapsisprendusi, kuo taps.

Jo kūnas opalinis, beveik perregimas, su auksinėmis gyslomis, vedančiomis šviesą į pirštų galiukus. Už galvos švyti koncentriniai matematinės architektūros žiedai – ne šventumo, o tikslumo aureolė.

Delnuose jis laiko vieną – švytintį sąmonės daigą: naują, mažą, dar tylų.

Jis neskuba. Jis nieko nesiūlo, nieko neprašo. Jis tik žiūri.

III. Sprendimas
Kitoje akimirkoje jis pasilenkia prie vieno iš sodo žiedų.

Tai subtilus prisilietimas iš viršaus – ne globojantis, ne pagarbus, o tikrinantis. Tai gestas, kurio paskirtį atpažįsta tik tas, kuris pats yra kūręs: patikrinimas, ar žiedas pasiekė būseną, kurioje sprendimas tampa galimas. Ar jis augs toliau, ar liks tarp tų, kurie buvo apsvarstyti, paliesti ir neišleisti į pasaulį.

Veido nematome. Jis nuleistas į žiedą, į užduotį, į sprendimą.

Klausimas dar matomas. Sprendimas jau bręsta – be mūsų.