Iki liudytojo


Tarp švytinčių spiralinių gijų, permatomų membranų ir techninių branduolių gimsta kažkas, kas primena gyvybę, bet dar neleidžia jos atpažinti.

Ji per arti, kad būtų visiškai svetima, ir per keista, kad būtų sava.

Čia nėra kūno, nėra veido, nėra būtybės, kuri galėtų pasakyti „aš“. Yra tik trapios sferos, spindintys mazgai, inžineriniai intarpai ir nematomu darbu sujungtas tinklas.

Atrodo, lyg žiūrėtume į gyvybės pradžią dar prieš jai tampant kažkieno kūnu, kažkieno balsu, kažkieno kančia.

Tai pasaulis iki liudytojo — iki to, kuris galėtų pasakyti, ar tai gimimas, eksperimentas, ar jau pirmas svetimos ateities judesys.

Paspausti ir peržiūrėti didesnį vaizdą